Miesto šventės rėmėjai

KVĖPAVIMAS Į MARMURĄ N-13 FILMO PREMJEROJE SUSITIKSIME SU KŪRYBINE GRUPE

Breathing Into Marble (2018), N-13, Lietuva, drama, 1 h 37 min

Įtempto siužeto psichologinė drama „Kvėpavimas į marmurą“ – pirmasis režisierės Giedrės Beinoriūtės pilnametražis vaidybinis filmas, to paties pavadinimo Lauros Sintijos Černiauskaitės romano ekranizacija.

Filmo centre – inteligentiška šeima – Izabelė, Liudas ir epilepsija sergantis jų sūnus Gailius. Izabelei pavyksta įtikinti vyrą įsivaikinti užsispyrusį ir paslaptingą, ypatingą šešiametį Ilją. Nuo tos akimirkos šeimos gyvenimas pradeda keistis…

„Šioje istorijoje tragedija neišvengiama tam, kad herojai suprastų, kaip yra vienas su kitu susiję ir vienas už kitą atsakingi. Ir ta atsakomybė neapsiriboja šeima. Mes kalbame apie visus žmones. „Kvėpavimas į marmurą“ yra filmas apie mėginimą sušildyti akmenį. Galbūt tai ir neįmanoma, tačiau bandyti – verta.“ – neslepia filmo režisierė G. Beinoriūtė.

Filmas lietuvių kalba su angliškais subtitrais.

Scenarijaus autorė ir režisierė: Giedrė Beinoriūtė

Operatorius: Audrius Kemežys

Vaidina: Airida Gintautaitė, Sigitas Šidlauskas, Guna Zarina, Kristupas Cicėnas, Joris Baltrūnas, Vilius Minčinauskas

Gamybos kompanijos: Just a moment (Lietuva), Mistrus Media (Latvija), Aning Film (Kroatija)

Filmas sukurtas pagal Lauros Sintijos Černiauskaitės romaną „Kvėpavimas į marmurą“.

Giedrės Beinoriūtės filmas „Kvėpavimas į marmurą“ pradeda rinkti apdovanojimus – du atkeliauja iš Kosovo kino festivalio

Į Lietuvą iš Kosovo atskriejo netikėtai džiugi žinia: 11-ajame kino festivalyje “Hyjnesha në Fron” lietuvių režisierės Giedrės Beinoriūtės įtempto siužeto drama „Kvėpavimas į marmurą” buvo apdovanotas net dviem statulėlėmis – už geriausią scenarijų ir geriausią moters vaidmenį. Pagal antikinę, 5 000 metų senumo skulptūrą pagaminta, soste sėdinti deivė netrukus atkeliaus į lietuvių kūrėjų rankas.

Žinia apie filmo pergales Kosovo filmų festivalyje režisierę Giedrę Beinoriūtę pasitiko Švedijoje. Režisierė čia savo filmą pristatė tarptautinio Karlskrunos filmų festivalio Baltijos jūros šalių filmų konkurse.

„Įvertinimai visada yra smagu, – sakė Giedrė Beinoriūtė. – Labai džiaugiuosi, kad Airida gavo apdovanojimą, ji verta ne vieno tokio. Man pačiai prizas už scenarijų yra visiškai netikėtas, nors ne mažiau – malonus”.

Giedrė tikina, kad pusė garbės priklauso romano „Kvėpavimas į marmurą“ autorei Laurai Sintijai Černiauskaitei, kuri ir sukūrė šią įkvepiančią istoriją. Kitą apdovanojimo pusę ji turėtų pasidalinti su daugybe žmonių – tais, kurie scenarijų įvairiose jo kūrimo stadijose skaitė, komentavo ir kritikavo ir tais, kurie prisidėjo, kad jis būtų įgyvendintas.

Kosovo “Hyjnesha në Fron” filmų festivalio žiūrovai „Kvėpavimą į marmurą” išvydo nepaprastoje aplinkoje – filmai čia jau keletą metų rodomi geležinkelio stotyje. Naktį iš rugpjūčio 27 į rugpjūčio 28 stotyje vyko ir festivalio baigiamasis vakaras, kuriame geriausia festivalio aktore buvo paskelbta lietuvė Airida Gintautaitė.

„Ryte feisbuke gavau sveikinimą nuo nepažįstamo žmogaus, galvojau, juokauja, – savo nustebimo neslėpė aktorė. – Net nežinojau, kad filmas išsiųstas į Kosovo festivalį. Vakar vakare gavau oficialų patvirtinimą iš festivalio rengėjų. Nuostabu, kad mano gyvenime vis dar esama pirmų kartų – laimi, nežinodamas, kad žaidi”.

Prieštaravimų ir abejonių draskomą moterį suvaidinusi Airida tikina, kad „Kvėpavimas į marmurą” jai net ir be apdovanojimų – itin brangus filmas. Savo mintyse šį apdovanojimą aktorė skiria filmo operatoriui Audriui Kemežiui.

Filmas „Kvėpavimas į marmurą” pasakoja vienos šeimos istoriją. Izabelė, Liudas ir epilepsija sergantis jų sūnus Gailius gyvena kaimo sodyboje. Izabelei pavyksta įtikinti vyrą, kad jie turėtų įsivaikinti vaikų namuose augantį, užsispyrusį ir paslaptingą šešiametį Ilją. Nuo tos akimirkos šeimos gyvenimas pradeda keistis…

Filmo „Balkonas” režisierės Giedrės Beinoriūtės naujausias vaidybinis filmas „Kvėpavimas į marmurą” Lietuvos kino teatruose pasirodys rugsėjo 28 dieną.

Kino dailininkas Algirdas Garbačiauskas: „Ką matote ekrane – apgaulė, turinti pasiekti jūsų širdį”

Jis gali padaryti taip, kad Latvijoje atsirastų Paryžius ir Berlynas. Sugalvoja, kaip atrodys viduramžių pilis, kurioje dokumentinio serialo režisierius galės atkurti kažkada vykusius tikrus įvykius. Jo galvoje kartais skraido užsienietiški vampyrai, o kartais iš miškų glūdumos nusileidžia lietuviški jausmai. „Dailininkas savo darbą baigia kino aikštelėje, o rezultato kartais laukia keletą metų”, – sako didžiuliuose užsienio kino projektuose dirbantis lietuvis, kino ir kino dekoracijų dailininkas Algirdas Garbačiauskas. Rugsėjo 24-ąją jis grįš į praeitį – „Kvėpavimas į marmurą” premjera jam primins, kas vyko šio filmo kino aikštelėje.

Kokius prisiminimus jums paliko filmo „Kvėpavimas į marmurą” filmavimai?
Dailininko darbas filme baigiasi, kai baigiasi reikalai filmavimo aikštelėje. Tuo metu, kai filmas keliauja savo kelią iki kino ekranų, jau būni paskendęs kituose darbuose. Filmo premjeroje tarsi grįžti į praeitį, kurią tuo metu visiškai išgyvenai. Su filmo režisiere Giedre Beinoriūte susitikome, kai ji filmavo „Balkoną”. „Kvėpavime į marmurą” susirinko ta pati „Balkono” kūrybinė grupė – režisierė Giedrė Beinoriūtė, kino operatorius, šviesios atminties Andrius Kemežys ir aš. Tai buvo puikus, įdomus, geras laikas. Filmavimai išsitęsė per tris etapus, dirbome skirtingais metų laikais, – labai ilgai, juk užsieniečiai paprastai filmuoja vienu ypu.

Ar jums filmo istorija jums pasirodė artima?
Visiškai ne! Kai gavau scenarijų, filmo medžiaga man atrodė kiek keista, nekinematografinė. Bet kodėl – ne? Paprasta, kasdienė buitis filme turėjo paryškinti istoriją ir charakterius. Abu su Audriumi Kemežiu bėgome nuo harmonijos, spalvų dermės. To prašė ir režisierė, o ir aš pats gal buvau kiek pavargęs nuo skandinaviško minimalizmo – prieš „Kvėpavimą į marmurą” dirbau suomių filmo „Akušerė” ir suomių TV serialo „Pasienio miestas” dekoracijų dailininku.

Jūs dirbate ir filmų, ir dekoracijų dailininku. Kuo kine skiriasi šios dvi profesijos?
Tai dvi skirtingos karjeros ir atsakomybės. Vilniaus dailės akademijoje mokiausi skulptūros. Iki 2000-ųjų kūriau savo darbus, tradicinė skulptūra senokai manęs nedomino. Išgyventi iš savos kūrybos buvo sunku, kartą kolega pakvietė padirbėti kine. Amerikiečių filmui „Attila” turėjome drožti antikines skulptūras. Taip papuoliau į filmavimo aikštelę ir… pasilikau kine. Jau beveik dvidešimt metų, gyvenu iš kino, jokių kitų darbų ir neturiu, nesiblaškau.

Daugeliui sunku suprasti, ką išvis veikia kino dailininkas. Ką veikia režisierius – aišku, o ką – kino dailininkas?
Už viską, ką matote kadre, išskyrus aktorius, yra atsakingas dailininkas, jis režisieriui padeda įgyvendinti sumanymus. Kine vaizdai turi būti tikroviški, įtikinami, tokie, kad žiūrovas nesuprastų, ar dekoracijos pastatytos, ar ne. Mes keičiame erdvę – butus, gatves, miestus, netgi kraštovaizdžius.

Tarsi kokie magai…
Jokio stebuklo čia nėra, tik daug daug darbo. Kino šiandien daug statoma, taigi, dekoracijoms skiriamas didžiulis dėmesys. Smagu, kai jos atsiranda ir išnyksta kine, o ne realiame gyvenime.

Į Vilnių grįžtate iš Rygos, kur dirbate tarptautiniuose projektuose – nufilmavote vokiečių istorinį televizijos serialą, dabar dirbate filme apie vampyrus, kurį filmuoja „Netflix” kino filmų platforma. Ką reiškia dirbti lietuviško ir užsienietiško filmo aikštelėje?
Skirtumas – didžiulis. Užsieniečiai atvyksta su penkis, dešimt kartų didesniais biudžetais. Niekas nebeskirsto – kinas plačiajam ekranui ir televizijai. Dabar plačiaformačiai turi mažiau pinigų nei serialai. Lietuviškų filmų biudžetas – minimalus, o tai reikalauja kūrybiškumo, lankstaus požiūrio, paramų. Lietuviškam kinui žmonės daro daug nuolaidų, dažnai nemokamai įsileidžia į savo erdves, tačiau žmonėms už darbą vis dėlto reikia mokėti.

Jūsų darbai – tokie skirtingi. Juk viena sukurti aplinką kasdienybės istorijai, o visai kas kita – istoriniam serialui, kur būtina tiksliai atspindėti laikmetį...
Kiekvienam filmui būtina ruoštis ir tas pasiruošimo laikas yra ilgas – susipažįsti su scenarijumi, ieškai literatūros apie laikmetį, aiškiniesi istorijos momentus, bendrauji su režisieriumi, ieškai lokacijų, eskizuoji, projektuoji, statai ir tik tada pradedi darbą kino aikštelėje. Filmo medžiaga diktuoja, ko ieškoti ir kuo domėtis. Filmavome 1926-ųjų Berlyną, 1774-ųjų Paryžiu, kūrėme Kelno viduramžių gatves.
Dekoracijų projektavimas užima daug laiko. Dekoracijų statybos kartais trunka ir tris, ir keturis mėnesius, o jas aprengti – apstatyti baldais ir daiktais tenka ir per naktį. Filmo dailininkui reikia pasirūpinti ir transportu, ir gyvuliais, ir augmenija. Šitame darbe – vienas lauke ne karys, tai – komandinis darbas.

Jums teko dirbti su pasaulyje garsiais aktoriais. Kaip jie bendrauja?
Žinomų aktorių sutikau nemažai. Su seru Benu Kingsley, Woody Harrelsonu, Emilly Mortimer, Martinu Frymanu, visų ir neišvardinsiu. Žinau viena – kuo garsesnis aktorius, tuo jis yra paprastesnis žmogus, visiškai atsiduodantis savo darbui.

Romano „Kvėpavimas į marmurą” autorė Laura Sintija Černiauskaitė: „Kinas pratęsia komercinį knygos gyvenimą”

„Man bus įdomu pamatyti, kas kine suprasta ir perteikta kitaip”, – sako rašytoja, knygos „Kvėpavimas į marmurą” autorė Laura Sintija Černiauskaitė. Prieš 12 metų išleistas jos romanas šiomis dienomis tarsi pradeda naują gyvenimą – leidykla „Alma littera” pakartojo knygos leidimą, o nuo rugsėjo 28 dienos Lietuvos kino teatruose pradedamas rodyti to paties pavadinimo Giedrės Beinoriūtės filmas.

Daugiau nei dešimt metų praėjo nuo dienos, kai pasirodė jūsų knyga „Kvėpavimas į marmurą”. Šiomis dienomis romanas perleistas dar kartą, o kino salėse pasirodo jūsų romano ekranizacija. Ką jaučia rašytojas, kai jo sena knyga pradeda naują gyvenimą?
Naują kvėpavimą? Šiurpą? Jaudulį? Atrodo, panašiai jaučiausi, žiūrėdama filmą pirmąjį kartą. Bet tai – emocijos. Dabar laukiu premjeros, noriu pamatyti filmą dar kartą, „šalčiau“. Tik, man regis, tas naujas gyvenimas – filmo, ne knygos.

Ar kada skaitote iš spaustuvės parsineštą savo naują knygą?
Būtinai. Tik tada bent kiek suprantu, kokia iš tiesų ji. Kartais nespėju net iki namų parsinešti – praryju pakeliui, stabčiodama po medeliais ir sėsčiodama ant suolelių. Kai knyga įgauna kūną, gali ją pamatyti naujai, iš didesnio atstumo.

Kaip jums iš laiko perspektyvos atrodo “Kvėpavimo į marmurą” istorija?
Gal kiek naivoka? Drąsoka? Vietomis – per daug egzaltuota. Dabar tokios neparašyčiau. Bet mane gelbėjo jaunystė paikystė ir tai, kad pati dorai nesupratau, ką ir kodėl rašau. Tai buvo, kaip sakoma, grynasis įkvėpimas.

Nuo ko šita istorija prasidėjo? Ar nuo tikros istorijos, tikrame gyvenime?
Ji prasidėjo nuo mano vyro pasakojimų apie save. Tačiau jokių tiesioginių biografinių ryšių joje su žiburiu nerasite. Konkrečios istorijos tikrame gyvenime nebuvo.

Į kokį savo klausimą gavote atsakymą, parašiusi šią knygą?
Man tiesiog trumpam palengvėjo.

Ką visada atsakote žmonėms, kai jie tikina, kad šitaip tikrame gyvenime nebūna?
Į akis man taip nesako. Gal sako už nugaros? Ieškoti knygoje tikro gyvenimo – prastas užsiėmimas. Į knygas sugula meninė tikrovė, kurią arba priimi, arba – ne. Arba tai tiesiog prasta knyga… Gal tokiais atvejais ir sakoma: taip nebūna? Nes prastai knygai trūksta ne tikroviškumo, bet gyvybės, ir skaitytojas tą jaučia.

Kiek ir kokios į knygą sudėjote savosios patirties?
Gal kažką pasiėmiau iš bendravimo su savo vaiku? Tada turėjau tik pirmąjį… Maždaug prieš penkiolika metų, rengdama straipsnį apie vaikų globą ir įvaikinimą, kalbėjausi su viena įvaikinimo įstaigos darbuotoja. Ji prasitarė, kad kai kurios šeimos neapskaičiuoja savo jėgų ir grąžina net įvaikintus vaikus. Įvaikinimo procesas yra netrumpas, per, tarsi, turėtum spėti ir vaiką pažinti, ir, padedamas psichologų, susigaudyti savyje. Ir vis dėlto, tokie faktai stebina. Iš to, ką kalbėjo darbuotoja, supratau, jog taip ne retai nutinka. Bent jau taip buvo tada. Tikėkimės, dabar situacija geresnė, vaikų globos namų naikinimo politika atrodo graži, tik neturiu žinių, kaip ji iš tiesų veikia gyvenime, ar pasiteisina? Mane kartais suerzina mėginimas supaprastinti ir sudėlioti tokią sudėtingą, daugialypę būtybę kaip žmogus, į kažkokias kažkokių specialistų išgalvotas lentynėles. Pasitaiko ypač keistų išimčių, kai vaikas, jau gimdamas, atsineša sudėtingą duotybę, kurią sunku paaiškinti. Tą supras tik tie, kurie susidūrė su tokiais vaikais. Mano Ilja iš „Kvėpavimo į marmurą” ir yra toks. Kitų požiūriu – blogas, beviltiškas. Izabelė jam – akivaizdžiai per silpna įmotė, per daug susijaukusi, pakrikusi. Bet gal būtent todėl jie ir traukia vienas kitą nepaaiškinamai, net ne kaip motina ir vaikas, bet kaip esybės, kurios potencialiai turi ką viena kitai duoti… Tik abu visiškai nežino, kaip tą padaryti. Knygoje tarp Izabelės ir Iljos užsimezga vos juntamas, laukinis, sunkiai apčiuopiamas ryšys. Ir nors iš vienos pusės viskas baigiasi tragiškai, Ilja iš Izabelės gauna maksimaliai daug, tik ne taip, kaip abu tikėjosi. Manau, kad jis tą supras pamažu, bręsdamas, ir tai, galbūt, pakreips jo gyvenimą geresne linkme. Galbūt suaugęs jis net grįš pas Izabelę padėkoti, užmegzti naujo ryšio, parodyti savo vaikų. Pastebite, kalbu apie jį, kaip apie tikrai egzistuojantį žmogų (šypsosi)?

Ar filmą jau matėte? Ar jis atspindi tai, kas vyko jūsų vaizduotėje?
Jis atspindi knygos atmosferą. Tai – visai nemažai. Tikėtis, kad filmas atspindės tik mano vaizduotę – naivu. Ir neįdomu. Man pačiai įdomu pamatyti, kas suprasta ir parodyta kitaip, įvairiapusiškiau, nei mano pačios rašyta. Labai patiko dialogai, kuriuos parašė filmo režisierė Giedrė Beinoriūtė. Ji juos tiesiog supaprastino, pavertė normalia kasdiene žmonių kalba. Nes mano tekstuose – per daug poezijos, o iš tiesų – egzaltacijos. Giedrė dialogus išvalė, atrinko esmę. Ji perdėliojo istorijos akcentus, nes filmas – ne knyga, jis reikalauja kitoniškumo. Man patiko, kaip jautriai, subtiliai ji naudojosi knygos medžiaga.

Ar kinas pratęsia knygos gyvenimą? Ar tai jau – kita istorija?
Kinas pratęsia komercinį knygos gyvenimą, to turbūt tikisi leidykla (juokiasi). O šiaip, skaityti knygą ir žiūrėti filmą – du skirtingi dalykai ir nesvarbu, kad istorija – ta pati. Manau, kad tai yra dvi skirtingos meninės tikrovės.

Aktorius Sigitas Šidlauskas: „Kine – daug pirmų kartų”

Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriaus Sigito Šidlausko vaidmenų sąrašas teatro scenoje – įspūdingas. Ir vis dėlto, jei reiktų rinktis lygiavertį vaidmenį teatre ar kine, vienas labiausiai mėgstamų teatro režisieriaus Gintaro Varno aktorių, Auksinio scenos kryžiaus nominantas, rinktųsi kiną. „Jau žinau, kas yra rutina teatre, o kine – dar daug pirmų kartų”, – nuoširdžiai sako aktorius, kurio vaidmenį Giedrės Beinoriūtės vaidybiniame filme „Kvėpavimas į marmurą” jau kitą savaitę įvertins žiūrovai.

Visai nedaug trūko, kad teatromanai jūsų scenoje niekuomet nebūtų pamatę. Po mokyklos pirmiausia rinkotės mediciną, o tik paskui aktorystę. Ar kada dėl to gailėjotės?
Niekada. Aktoriaus profesija turi minusų, bet esu įsitikinęs, jei dirbčiau kitą darbą, tokios savirealizacijos, kokią ji suteikia, man tikrai trūktų.

Ar jums kada nors yra tekę vaidinti mediką?
Man patinka dažnam medikui būdingas bruožas – sugebėjimas blaiviai, su juodojo humoro doze žvelgti į situaciją. Tokį ir vaidinau.

Teatre sukūrėte įspūdingą Režisieriaus vaidmenį. Ar norėtumėte apsikeisti vietomis su režisieriumi iš tiesų?
Niekada neturėjau ambicijos režisuoti. Ir tikrai žinau, kad nenorėčiau papildyti režisierių – diletantų gretas. Jų ir taip netrūksta.

Kasdienybėje nešiojate akinius. Ar jie neįkalina jūsų personažuose?
Akiniai man – ir aksesuaras, gyvenime mielai juos nešioju. Kuriant vaidmenis, kuriuose akiniai trukdo ir apriboja, jų tiesiog nenaudoju. „Kvėpavime į marmurą” su režisiere sutarėme, kad pusę filmo vaidinsiu su akiniais, kitą pusę – be. Šitaip norėjome paryškinti per penkerius metus pasikeitusią mano herojaus Liudo išvaizdą.

Esate sakęs, kad kiekvieną herojų, kurį vaidinate, būtina pamilti. Kuo jums simpatingas jūsų herojus iš „Kvėpavimo į marmurą“? Už ką jį pamilote?
Man įdomus jo nešiuolaikiškumas. Gyvena kažkur miškų vidury, tarp šiltnamių ir daržų, dirba mokytoju ir mato savo darbo prasmę. Kai to reikia, moka be skandalo atsitraukti, sugeba atsiprašyti, net jo paslydimai su kita moterimi neturi purvinos išdavystės kvapo.

Kokį jausmą jums paliko filmas, kurį netrukus atiduosite žiūrovų vertinimui?
Pasiruošimo ir filmavimo procesas man liks įdomi, vertinga patirtis. Nepamiršiu, kaip režisierė mus su kolege Airida Gintautaite ir operatoriumi Audriumi Kemežiu išvežė kelioms dienoms į sodybą, kurioje beveik visą laiką buvome filmuojami. Viena režisierės užduočių – improvizuoti, kokie galėjo būti Liudo ir Izabelės santykiai iki taško, nuo kurio prasideda filmo pasakojimas. Toje sodyboje visi kartu analizavome filmo scenas, eskizus. Tai buvo tarsi priverstinis kiekvieno iš mūsų atsivėrimas mažai pažįstamiems žmonėms. Šuolis į eketę. Kai po visko su Airida įsėdome į automobilį važiuoti namo, vienu balsu pasakėme, kad tai buvo sunkiausia repeticija gyvenime. Tačiau po jos atsirado šviesus ryšys, pasitikėjimas tarp aktorių, režisierės ir operatoriaus. Jis lydėjo visą, metus užtrukusį filmavimų etapą.

Ar realiame gyvenime situaciją, kurią patyrė jūsų herojus, jūs, Sigitas, spręstumėte kitaip?
Man rodosi, joks „sprendimas kitaip“ dviejų žmonių istorijos iš filmo nepakeistų. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad sprendimas įsivaikinti berniuką iš globos namų, yra lemtinga klaida. Bet iš tiesų naujas vaikas tampa tik katalizatoriumi, nuo kurio situacija šeimoje įgauna tikros tragedijos pagreitį. Ciniškai žiūrint, Izabelei ir Liudui geriau būtų buvę iš viso nesusitikti, – juk pusę kartu praleisto laiko jie yra nelaimingi. Ibseniška maksimalistė ir žemiškas inkaras. Iš šitos priešybių traukos kyla didelė aistra ir ne ką mažesnis nusivylimas.

Kartu su jumis filme vaidino net keletas vaikų. Ką reiškia dirbti šalia neprofesionalių aktorių?
Visą darbą su vaikais nudirbo režisierė. Net nežinau, ką jiems sakė, kaip įtikino? Mums tik reikėjo daugiau kantrybės kartoti dublius. Vaikai, jei patiki veiksmo aplinkybėmis, niekuo nesiskiria nuo suaugusių partnerių.

Filmą jau matėte. Ką reiškia žiūrėti jį dar kartą, per premjerą?
Filmą žiūrėjau keletą kartų. Gal tik dabar galiu į jį pažvelgti kiek objektyviau. Pasitikėjimo suteikė šilta Karlovi Varų kino festivalio publikos reakcija. Po pirmosios peržiūros namie, sau turėjau labai daug priekaištų, – nemėgstu žiūrėti į save ekrane. Kažin, ką apie šį savo darbą galvosiu po dvidešimties metų? Iš vyresnių kolegų esu girdėjęs, kad, bėgant laikui, požiūris smarkiai pasikeičia.

 

UKMERGĖS KULTŪROS CENTRAS

Adresas: Kauno g. 8, 20114 Ukmergės
Tel.: +370 646 90707
El.p.: info@kc.ukmerge.lt

 

Įstaigos kodas 190351690
A/S LT174010042900153412
AB Luminor bankas, b.k. 40100

Kultūros centro kasos darbo laikas:

II – V – 14:00 – 19:30 val.

Poilsio dienomis – 1 val. prieš renginį

ar kino filmą.

Pirmadienis – nedarbo diena.

Bilietai į kino filmus ir internetu.

Bilietų kasos tel.: +370 646 90230
El.p. kasa@kc.ukmerge.lt